Pastaruosius keliasdešimt metų tapo visai nebemadinga kalbėti apie vidurio amžiaus krizę – nebent tik pašiepiant vyrų polinkį gyvenimo viduryje pirkti sportines mašinas ir megzti santykius su moterimis, tinkančioms jiems į dukras. Iš tiesų šis terminas jau netrukus po jo įvedimo XX a. 7 dešimtmety imtas kritikuoti dėl universalumo trūkumo.
Tačiau pats reiškinys juk niekur nedingo – gyvenimo viduryje ne retas (nepriklausomai nuo lyties) jaučiasi priėjęs jei ne liepto galą, tai vidurį. Šioje vietoje, kurią vadiname amžiaus viduriu, gyvenimas dažniausiai priverčia stabtelėti, susimąstyti ir įsivertinti, ar dabartinis etapas yra gyvenimo pikas? Ar pasiekimai ir pats gyvenimo būdas atitinka viziją, kurią turėjome jaunystėje, dar tik žvalgydamiesi į kalno viršūnę? Ar jau jaučiamės slystantys nuolydžiu ir darosi neramu dėl ateities?
Kai kas net mintimis vengia liestis prie šios temos, ir tai dėsninga – neigimas yra pradinis priėmimo proceso etapas. Kiek jame užtruksime, žinoma, individualu. Kai kas taip stipriai ginasi nuo šių nepatogių minčių ir jausmų, kad pasijaučia geriau pašiepdamas išgyvenančius vidurio amžiaus krizę.
Nors ši krizė – galimybė išgyventi transformuojantį virsmą, po kurio galime pradėti gyventi kur kas autentiškesnį gyvenimą, nei kada nors tikėjomės. Kai nebegalime savo energija palaikyti visų kampų įvairiaplanuose savo gyvenimuose, imame sverti kas mums iš tiesų svarbu ir prasminga.
Sąmoninga energijos investicija
Neseniai dalyvavau asmeninio brandingo konferencijoje, kurioje jaunas vaikinas susirinkusiai auditorijai (kurios amžiaus vidurkis buvo didesnis, nei galima tikėtis tokioje temoje) pasakojo, kaip jis, siekdamas darbo itin perspektyvioje įmonėje, nuėjo „extra mile“. Pasiūlė mums prisiminti, kuomet atlikome tokį žygdarbį. Prisiminiau tik tai, kad mano kartai, į darbo rinką išėjusiai apie 2000-uosius, “extra mile” – t.y. nuolatiniai viršvalandžiai – buvo „bazinis susitarimo su darbdaviu paketas“.
Todėl šiandien mano karto atstovės dažniau susmąsto apie otimalų veikimą ir saugo nuo perkrovų – ypač jei buvo susidūrusi ar pavojingai priartėjusi prie perdegimo. Žinomama, kad gyvybinės energijos kiekiai priklauso ir nuo temperamento, ir nuo gyvenimo būdo, tačiau turbūt reta gali pasigirti, kad 45-erių gali varyti taip pat kaip 25-erių. Kita vertus, tokio amžiaus mus ima geriau slėgti neišspręstų psichologinių problemų našta, nepasitenkinimas gali visiškai netikėtu metu ir aplinkybėmis išmušti emocinius saugiklius.
Beje, tas vyrukas buvo teisus – apribojimai dažnai pagerina rezultatą, nes įspausti į rėmus tampame kūrybiškesni arba bent jau sąmoningesni. Taigi, reikia pastebėti, jog deramai neįvertiname naudos, kurią suteikia energijos kiekio ribotumas. Juk jis mums aiškiai signalizuoja, kad nebegalime taškytis į visas puses, prisidengdamos multitaskimu, o turime sąmoningai rinktis, kur iš tiesų verta investuoti šį brangų resursą. Be to, tikėtina, kad amžėdamos geriau jaučiasi tos moterys, kurios mažiau save sekino multitaskingu ir mažiau įrodinėjo savo vertę kitiems.
40-metės savivertė
Po to užduoties, kai viešai replikavau apie resurso taupymo aktualumą mano amžiaus grupei, man pritarė ir kitos 40+ moterys: kai žinome kas/kokios esame ir nesame, nebejaučiame poreikio kitiems kažką įrodinėti.
Tačiau ar tai reiškia, kad savivertė automatiškai auga su amžiumi? Sakyčiau, jog ji auga tik su patirtimi, kurią sugebame paversti išmintimi. Neretai pastebiu, kad kartais net ir daug įvairių patirčių turintys jauni žmonės, tos patirties reflektuoti neturi laiko ar poreikio – jie pasakoja įvykius, be gilesnės įžvalgos apie jų poveikį savo pasaulėžiūrai, gyvenimo prasmės pojūčiui. Žinoma, tokių žmonių sutiksime ir kitose amžiaus grupėse. Pavyzdžiui, mano burbule žmonės skundžiasi „plokščiu“ bendravimu su tėvais – pokalbiai dažniausiai sukasi apie buitinius reikalus ir paskalas, įterpiant primygtines gyvenimo rekomendacijas suaugusiems vaikams (nors tai atskirto teksto verta tema, kurią artimiausiu metu paplėtosiu).
Mano supratimu, vidinio gyvenimo gylis priklauso ne nuo amžiaus ar išsilavinimo, o nuo to, kaip žmogui pavyko perdirbti savo frustraciją ir traumas, atsineštas iš vaikystės ir glaudžiai susijusias su socialiniu ir kultūriniu kontekstu. Mūsų tėvų karta ne tik neturėjo mados lankytis pas psichologus – didelė dalis apskritai nematė pavyzdžio, kad būtų galima pilnai atsiverti kitam, net artimam žmogui. Šis psichologinis modelis ir apigenetiškai, ir per auklėjimą buvo perduotas ir mums, tačiau mums jau buvo prieinama savipagalbos literatūra, rūpinimasis psichologine sveikata mūsų kartai jau yra norma.
(Ne)pasitikėjimo kaina
Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas – iš ankstyvos vaikystės atsineštas santykis su mama ir automatiškai pasauliu. Jei santykis su mama nebuvo saugus, bijome ir proaktyviai ginamės ir nuo pasaulio, ir nuo paties gyvenimo. Net jei mums formaliai 40+ , bet nesame prisilietę prie savo psichoemocinių žaizdų, susiduriame su daugybe situacijų, kurios aktyvuoja šias žaizdas, ir imame elgtis kaip tokio amžiaus vaikas, kokiame pirmą kartą su tais santykių iššūkiais susidūrėme.
Tik kai pradedame gilintis, imame matyti, kiek mūsų dėvimas šarvas ir/ar kaukė iškreipia tarpusavio santykius, ir verčia mus įsitempti. Čia ir dingsta mūsų psichinės ir fizinės energijos resursai. O jei dar pridėsime neišsipildžiusias jaunystės vizijas? Realiai net negalime susitikti su kitu ir net savimi, nes slapstomės ir nuo savęs (tokios, kokia sau nepatikčiau), ir kito (tokio, su kokiu negalėčiau būti), ir metų metus vengiame pamatyti tai, kas yra.
Taigi taip vadinama vidurio amžiaus krizė yra potencialaus virsmo metas, kai nebegalime nebejausti, kad save radikaliai apribojome ir susisiaurinome – iš esmės mūsų įprastas veikimo pasaulyje būdas nebeveikia arba neteikia pasitenkinimo. Virsmas ima vykti, jei esame atviros pamatyti savo apribojimus ir imame ieškoti būdų juos peržengti. Tai savotiškas derybų etapas – kai iš naujo savęs klausiame ar tai yra tai, ko iš tiesų siekiau ar paslapčia nuo vaikystės norėjau; ar laikas apskritai fokusą iš nuo išorės perkelti vidun ir pabandyti duoti sau tai, ko tikėjomės iš išorės?
Vis svarstau, kodėl menopauzė siejama su keliais šimtais įvairiausių simptomų, o kai kurios moterys sakosi nieko ypatingo, dėl ko vertėtų stipriai sukti galvą, apskritai nejaučią. Ar gali būti taip, kad ilgus metus toleravę sau nepalankius dalykus, priėiname amžių, kuomet organizmas tiesiog su adaptaciniu krūviu nebesusitvarko ir jaučiamės tiesiog byrančios, reikalingos kapitalinio remonto? Jei tik būtume buvusios pakankamai atidžios ir jautrios sau, pakankamai pasitikinčios tais pojūčiais ir pakankamai atsakingos už save, gal šiandien patirume darnų menopauzės virsmą, o ne skausmingą lūžį?
Kodėl niekada nevėlu
Pasakiau „Jei tik būtume…“. O juk kai kurios iš mūsų vis dar yra tokio amžiaus, kai atrodo, kad (peri)menopauzinių pokyčių net horizonte nesimato – vis dar atrodo, kad „viską galiu“! Grįžtu prie laiko ir energijos resurso ribotumo, kurio šiuo metu galite ir nejausti – „viskas“ yra pavojingas objektas!
Man rodos, svarbiau prioritetizuoti ir eksperimentuoti – bent jau pasvarstyti apie tai, ko iki šiol nebandžiau, nepripažinau, ignoravau. Laikas, kai viską garantuotai žinojome, jau praėjo arba praeina. Antroji gyvenimo pusė – laikas plėsti akiratį, įsiklausyti į priešingas nuomones, atsiverti visapusiškumui.
Kai kurie žmonės įpratę sakyti „nieko nepadarysi“ – suprask, per vėlu. Taip įvarome save į situacijas, kurias gali išspręsti tik krizė – stiprūs profesiniai ar santykių nusivylimai, finansiniai, sveikatos, artimųjų praradimai. Patiriamo skausmo slenksčio galime ir neperžengti, likdami kančioje ir tarsi ja keršydami neteisingam gyvenimui. Arba galime leisti per savo emocinius įtrūkius patekti prasmės šviesai, pastebėti ir paimti ištiestą pagalbos ranką. Kito žmogaugs pagalbos siūlyme galime įžvelgti iš aukštesnės jėgos kylančią malonę, atsitiesti ir tokia pat jautria ranka tapti kitiems.
Paradoksalu, bet krizė, kuri vyksta kaip lūžis, dažnai duoda stipresnį atsispyrimą nuo dugno, leidžiantį iškilti į paviršių ir džiaugtis tokiu gyvenimu, kokį turime. Dėl to skausmingų patyrimų išgrynintas gebėjimas džiaugtis kasdienybe, matyti prasmę paprastuose dalykuose glaudžiai susijęs su branda.
Norint nugyventi gerą gyvenimą, verta ne tik siekti jį pagerinti išoriškai, bet ir tobulinti savo santykį su tokiu gyvenimu/likimu, koks yra/gaunasi/kuriasi. Apraminti frustracijas dėl amžiaus pokyčių ir priimti juos kaip pageidautinas patirtis, kurių prasmę turime atrasti. Čia puiki žaidimų aikštelė treniruojant adaptaciją ir kartu kūrybiškumą.
Kad ir kaip tobulinsime savo kūną – prioritetizuodami išvaizdą ir sveikatą – į pomirtinį gyvenimą jo nenusinešime. Jei egzistuoja reinkarnacija, kitą gyvenimą pradėsime nuo to brandos taško, kurį pasiekėme šiame.