„Tas „būti vienai“ – kažkokia bėda, visi bėga lyg nuo raupsuotos, tu sėdi namie užsidarius su katinu, apsirengus chalatą su trečia diena neplauta galva“,- ironizuodama nežinia kieno vaizdinį pilną apie senmerges įvardijo viena iš Anelės Facebook grupės pokalbininkių.
Kita grupės dalyvė papildė, kad dabar tipinė senmergė – „tai laisva, laiminga moteris, uždirbanti ir keliaujanti, turinti laiko sau, veikianti ką nori“.
Turbūt nereikia daug svarstyti įsivaizduojant reakcijas į abu apibūdinimus – atmetimas arba pritarimas. Tačiau juos abu būtų galima drąsiai pavadinti stereotipiniais.
Taigi prieš plėtojant šią temą, reikėtų savęs paklausti: ar labiau trigerina pavadinimas, ar su juo susijusi interepretacija (-os), ar apskritai drįsimas į pokalbį įtraukti stereotipinį vertinimą?
Kam reikalingi stereotipai?
Savybė klasifikuoti objektus, o ypač žmones, į kategorijas yra žmogiškosios psichikos ypatybė. Ji tarsi leidžia susikurti mąstymo shortcut‘ą, ko gali tikėtis iš tam tikros kategorijos žmogaus. Suprantama, kad toks metodas neleidžia atsižvelgti į specifinius ar situacinius faktorius, todėl tokios generalizacijos kaip stereotipai gali būti laikomi mąstymo klaida (cognitive bias).
Tačiau tai nereiškia, kad stereotipai yra laužti iš piršto – jie susiformuoja stebint atvejus ir ieškant tarp jų bendro vardiklio. Vis dėlto, stereotipų turiniui ir jo interpretacijai kritinę įtaką turi kultūra, o ji keičiasi kartu su socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis, technologinėmis aplinkybėmis.
Jei seniau kultūriškai buvo išskiriami tik kokie 3 santykių formatai, tai šiandien greta sutuoktinių gali egzistuoti nesusituokę sugyventiniai (kurių santykiai gali atitikti santuokos statusą ir jie gali turėti vaikų); greta draugystės su priešingos lyties asmeniu gali egzistuoti ir lytiniai santykiai, nelaikant partnerio savo pora; greta meilužių gali būti mylimieji, neturintys kitų partnerių, tačiau negyvenantys kartu. Ir dar daugiau variacijų, įskaitant santykius su tos pačios (ar neaiškios) lyties asmenimis ir pagrįstai siekiant tų santykių teisinio formalizavimo.
Taigi galiojimo laikas liečia ir aukščiau minėtus senmergės stereotipus – pirmasis yra kultūriškai pasenęs, kitas – aktualus. Pastarasis gali erzinti mažiau, nei pirmasis. Bet ar iš tiesų verta erzintis?
Kodėl į stereotipus reaguojama skausmingai?
Reakcijai neabejotinai turi įtakos motyvacija: ar moteris turėjo pasirinkimą ir kodėl pasirinko būtent taip. Jei yra nuoskauda (moteris traktuoja, kad jai, nepaisant asmeninių pastangų, nesisekė su partneriais) stereotipinis vertinimas tikrai jausis kaip druska ant žaizdos.
Partnerystei gali trukdyti ir psichoemocinė trauma, dažniausiai susijusi su patirta prievarta. Informacija apie tokius dalykus žmonėms ant kaktos neparašyta, taigi nejautriu stereotipiniu vertinimu galima žmogų dar labiau sužeisti ir susigadinti santykius visiems laikams.
Taigi jei jaučiame nors mažiausią ir labiausiai užslapstytą kompleksą, iš karto aktyvuojasi nemalonūs jausmai. Tačiau ir teorija, ir praktika rodo, kad tie vertinimai, kurie neranda atgarsio mumyse, nuteka nuo mūsų tarsi vanduo nuo žasies.
Nurašyta ar nurašanti moteris?
Kultūrinės prielaidos susiformuoti senmergės kompleksui šiandieninėje 40-mečių kartoje buvo daugiau nei pakankamos – sovietmečiu patriarchalinės nuostatos dar buvo pakankamai gajos – „kas su tavim bus, jei nerasi vyro“?
Tuo metu retam kildavo minčių, kad problema gali būti ne moters „paklausume”, o vyrų „pasiūloje” – ne tavęs nepasirenka, o tau netinka tai, kas siūlosi arba yra prieinama.
Kalbant atvejus, kuomet netekėti buvo sąmoningas moters pasirinkimas, reikia žinoti šiokią tokią statistiką. Šiandien sociologai garsiai kalba, kad vidutinė moteris išsivysčiusioje šalyje išsilavinimo ir finansinės padėties prasme yra gerokai pranašesnė už statistinį vyrą.
Tuo metu retam kildavo minčių, kad problema gali būti ne moters „paklausume”, o vyrų „pasiūloje” – ne tavęs nepasirenka, o tau netinka tai, kas siūlosi arba yra prieinama.
O tai reiškia, kad kai kurios moterys stovi prieš dilemą: susieti savo gyvenimą su žemesnio statuso patneriu arba likti savarankiška ir gyventi savo gyvenimą. Taigi ne visos vienišos moterys nori būti nepriklausomos, bet santuokos kaina joms gali būti tiesiog per didelis kokybinis kompromisas.
Apskritai evoliucinė psichologija teigia, kad kuo aukštesnis moters intelektas, tuo atsakingiau (pasverdama trūkumus) ji vertina santuoką ir reprodukciją, ir tuo mažiau linkusi paklusti instinktyviam, daug rizikų perspektyvoje keliančiam elgesiui.
Kodėl taip knieti išreiškti vertinimą?
Atsižvengiant į aukščiau įvardintas motyvacijas – ypač intelektą ir aukštą standartą – senmergės pozicija gali atrodyti kaip iššūkis ir tam tikrai vyrų kategorijai, ir kai kurioms moterims, pasirinkusioms santuokos kompromisą.
Žinoma, egzistuoja moterų, kurios to kompromiso pripažinti nenori ir negali, todėl tam tikrus nuogąstavimus apie santuokos trūkumus išstumia į pasąmonę, ir ima įsivaizduoti, kad senmergystė yra vienareikšmiškas, neatperkamas praradimas.
Savigraužos dėl „nenusisekusio gyvenimo” kamuojamos ir dėl to apgailestaujančios vienišos moters greičiausiai niekas psichologiškai nepuls, tačiau stebint savimi pasitikinčią ir kitiems aukštus vertinimo kriterijus taikančią moterį, kuri yra pranašesnė savo išsilavinimu, finansiniu statusu ir nepriklausomybe (o vyrui laisvė yra didžiulė vertybė), gali kilti neįsisamonintas pavydas ir nesuvaldomas noras niekinančiai atsiliepti apie senmerges (arba feministes, arba bet ką kita).
Taip, kaip ir senmergėmis, stereotipinę etiketę lenvgva priklijuoti ir namų šeimininkėms, ir išsisyrusioms su „priekaba“, ir supermamoms. Taigi primityvyus, schematiškas, stereotipinis vertinimas daugiau pasako ne apie objektą, į kurį jis nukreiptas, o apie jį išreiškusį subjektą. Nepagarbus, nuvertininantis pasisakymas visada indikuoja, kad tai yra sakančiojo „achilo kulnas“ – tema, jautri jo savivertei ir savigarbai.
Kas baisiau: merga ar sena?
Grįžtant prie pirminio trigerio: ar šiandien mus labiau jaudina vienišumas, ar į senatvę apeliuojanti šaknis žodyje „senmergė“?
Jei „mergos“, t.y. „moters be sutuoktinio“ klišė jau yra praturtinta naujomis, malonesnėmis kultūrinėmis interpretacijomis, tai „senė“ turbūt daugumą išverstų iš koto. Juk pasitaiko, kad vyresnio amžiaus moterys nenori kažkur dalyvauti, nes ten „vienos senės“ – jų bendraamžės.
Taigi, tikėtina, kad dar turės praeiti laiko, kuomet ir šis stereotipas bus prisotintas naujų kultūrinių interpretacijų. Kaip jums skamba „seneliumbė“ ar „senelyzė“?
Jeigu manote, kad mūsų iniciatyva yra prasminga ir reikalinga, padėkite mums augti ir palaikykite mus per Contribee!