Savęs (ne)priėmimas nėra specifiškas viduriniam amžiui – jis susiformuoja ankstyvose (netgi prenatalinėse) vaiko raidos stadijose ir yra stipriai susijęs su tuo, kiek kūdikis yra lauktas ir kokios tėvų (žinoma, pirmiausia mamos) realios galimybės tenkinti bazinius vaiko poreikius.
Vis dėlto, su amžiumi susijusių pokyčių akivaizdoje savęs priėmimo jausmas, jei net buvo nugrimzdęs, vėl iškyla į paviršių – keičiasi moters hormonai, o su jais – išvaizda, savijauta, nuotaika. Iš tiesų, jei įsivaizduotume idealų atvejį – kad kiekvienu gyvenimo etapu augančio žmogaus poreikiai buvo tenkinami ir vėliau jis išmoko juos efektyviai tenkinti pats – vargu, ar būtų taip sunku priimti natūralius pokyčius antroje gyvenimo pusėje.
Drąsa keistis ir susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti
Tačiau realybėje beveik visi mes susiduriame su šeimos disfunkciškumu – skirtumai tik disfunkcijos laipsnyje. Mūsų psichika instintyviai ieško būdų prie jos išraiškų adaptuotis, kol susiduriame su adaptacijos ribotumu, ir esame priversti ieškoti naujų atsakymų į senus klausimus. T.y. suaugti, peržengti vaikiškas gynybas ir susirūpinti savo likusios dalies gyvenimo kokybe ir prasme.
Budistiniu požiūriu, žmogui apskritai sunku priimti tai, kas yra – išlaikyti dėmesį čia ir dabar. Jei vidinis žvilgsnis nuolat buvo nukreiptas į ateitį, suvokimas, kad šiais lūkesčiais nebegalima pasikliauti, kad gyvenimo pikas jau pasiektas, o priekyje nebe tiek ir daug gyvenimo ir bus susiduriama su vis daugiau apribojimų, gali paveikti tarsi šaltas dušas, keliantis itin nerimastingas mintis.
Taigi, pirmiausia verta įsisąmoninti, kad „priimti” nerlygu „mėgti” – greičiau konstatuoti, įsisąmoninti kažką kaip faktą. Atsakymas į klausimą – ar reikia susitaikyti su išvaizdos ar savijautos pokyčiais ar su jais nesitaikstyti – yra labai individualus. Vargu, ar yra kas išmintingiau už maldelę: suteik man drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir išminties tuos dalykus atskirti.
Kokios pozicijos šiais klausimais laikytis – visiškai asmeninis pasirinkimas. Kažkam tas pasirinkimas gali būti visiškai automatinis, nulemtas dominuojančios kultūros – „taip daro visi“ („visi“ dažnai reiškia stipriau viešai reprezentuojamą poziciją, o ne kritinę masę). Kažkam ryšis į šį pasirinkimą pažiūrėti sąmoningai – peržiūrint savo vertybes, gyvenimo lūkesčius ir įsivertinant galimybes juos patenkinti, o taip pat galimas alternatyvas.
Priimti reikia tik faktą, kad amžėjimas ir mirtis vis dar – nepaisant technologinės pažangos – egzistuoja, ir kiekvienas su šiais reiškiniais susidursime. O save, kaip sakė Sokratas, pirmiausia reikia pažinti. Ši klasikinė mintis tapo tokia kliše, jog daugumai atrodo, jog gyvenimo viduryje jau puikiai save pažįstame.
Tačiau neretai mūsų pažinimas apsiriboja labai paviršutiniais duomenimis, ir tai ne visada atskiriame, iš kur tie mūsų įsitikinimai ir elgesio modeliai dygsta – iš vaikystės psichologinių traumų, iš šeimos, giminės, netgi tautos psichologinių šablonų, perduodamų epigenetiniu būdu, ar iš „elementarių“ gyvenamojo meto ir šalies kultūrinių tiesų, kurių niekada nematėme reikalo kvestionuoti.
Pozityvus santykis su savimi. Ar visada tik gerai?
Labiausiai besąlyginį pozityvų santykį su savimi išpopuliarino amerikietis psichologas Carl Rogers (1902-1987). Remiantis jo idėjomis, JAV buvo sukurta ir mokyklose diegiama savivertės didinimo programa, kuri amerikiečių laimingumo anaiptol nepadidino, bet išpūtė dirbtinės (ir labai pažeidžiamos, todėl saugotinos specialiais teisės aktais) savivertės burbulą, kurią psichologai, sociologai ir kultūros teoretikai vertina kaip grynai narcisistinę kultūrą.
Pozityvių savybių ir patirčių iškėlimas, dažnai bandant jas įtvirtinti madingomis afirmacijomis, veikia kaip nepageidautinų turinių išstūmimas į pasąmonę, kurios santykis su sąmone toks pats kaip ledkalnio povandeninės dalies su antžemine. Mes galime paslėpti tam tikras motyvacijas nuo savęs, tačiau jos nenustos mūsų veikti. Priešingai, tarsi įslaptintų dalykų užkardymų reikalaus daug psichinės energijos, be to, tarsi zombinės programėles pasileis visiškai netikėtu laiku ir būdais. Beje, panikos atakos yra rimtas signalas, kad nemalonūs, grėsmingai atrodantys turiniai yra ignoruojami ir šluojami po kilimu.
Amžiaus viduryje kylantis psichologinis diskomfortas, keliantis klausimą „kodėl aš savęs taip nepriimu?“ – labai aiškus ženklas, kad verta sustoti ir atverti savo psichikos vartus, prie kurių sargauja žinojimas, ir į save įsileisti esminį klausimui: kas aš esu ir kuo noriu būti pati sau?
Jeigu manote, kad mūsų iniciatyva yra prasminga ir reikalinga, padėkite mums augti ir palaikykite mus per Contribee!