Šiemet, iš karto po naujų, galvon stuktelėjo mintis, kad senėjimas yra tema, kurioje labai trūksta atsvaros. Nepaisant savo natūralumo, senėjimas šiandieninėje vakarietiškoje visuomenėje suvokiamas kaip procesas, su kuriuo reikia kovoti – ir asmeniname gyvenime, ir darbo rinkoje, ir mokslo srityje.
Taigi negalėjau nepastebėti HR konsultantės Laura Duksaite teksto apie eidžizmo apraiškas darbo rinkoje, juolab, kad apie tai jau anksčiau ėmiau girdėti savo aplinkoje. Čia toks nevienareikšmiškas klausimas, nes aš nesu už tai, kad dirbtume kuo ilgiau, tačiau neįmanoma nekreipti dėmesio į dvi viena kitai prieštaraujančias tendencijas – pensinio amžiaus didinimą ir bandymus diskriminuoti dėl amžiaus.
Tačiau dabar turiu dėti ekskursą į šoną, nes eidžizmas (ir jo baimė) reiškiasi kaip ir kitos diskriminacijos formos, su kuriomis susiduriame toli gražu nevienodai – vienus žmones tai liečia ir trigerina daugiau, kitus – mažiau. Taigi pažiūrėkime į neteisybes moterų atžvilgiu, kurios mums gerai ir iš arti pažįstamos.
Feministiniai kompleksai
Man, sovietinio laikotarpio vaikui, tikrai nekilo abejonių, kad moteris gali ką tik nori – ir finansus planuot, ir traktorių vairuot. Taigi, jeigu ir išgyvenau kažkokias feministines kančias, tai tik pačioje brendimo pradžioje, kai A.Pavilionienė ėmė viešai kalbėti, jog moterys yra diskriminuojamos – ir tikiu, kad VU profesūroje taip ir buvo – net ir tada, kai universitetui vadovavo jos a.a. feministas vyras. Tuo tarpu aš, mokydamasi universitete, prisimenu tik tai, kad metais jaunesnė kolegė greitai ir viešai sutvarkė dėstytoją, kuris bandė kažkaip „įdomiai“ organizuoti įskaitos laikymą (šneku aptakiai, nes detalių neprisimenu). Ir tai buvo prieš kelis dešimtmečius, kai informacijos fiksavimo priemonės nebuvo tokios prieinamos kaip dabar.
Nesakau, kad nesusidūriau su jokiais seksistiniais epizodais – susidūriau, bet man jie buvo greičiau juokingi, nei užgaulūs ar skaudūs – aš jaučiausi verta tik tokio atlyginimo, kokio drįsdavau paprašyti, o svetimi atlygiai buvo ne mano reikalas. Net jei koks pagyvenęs vyriškis darbiniame susitikime pasveikindavo mane su lengva pašaipėle, tai išleisdamas kratydavo ranką kaip draugeliui. „Kolegišku“ rankos uždėjimu ant šlaunies irgi nekilo minčių skųstis – kažkaip mokėdavau aiškiu tonu pasakyti, kad „klausyk..“, ir to pakakdavo.
Tai gal man tiesiog pasisekė? Ar vis dėlto reakciją į mane daugiau nulemdavo tai, kaip jaučiuosi viduje ir komunikuoju išoriškai? Vienintelis poveikis, kurį man padarė feminizmas, tai iškreipė suvokimą apie moters galią, sukurdamas įspūdį, kad reikia ne tik konkuruoti su vyrais, bet ir siekti to tais pačiais instrumentais. Taigi šiandien man feminizmas aktualus tik kaip formalus lygių teisių užtikrinimo pagrindas, o lyčių kvotos organizacijose man atrodo dalykas, kuris ne užkerta, o sudaro sąlygas diskriminuoti žmones kitais aspektais.
Diskriminacija kaip bumerangas
Taigi kur lenkiu – į polinkius diskriminuoti dėl amžiaus žiūriu panašiai: jei kažkas lytį, amžių ar auskarą nosyje mato kaip vertinimo ir atrankos kriterijų – „sėkmės“ jiems. Sakau sėkmės, nes tikiu sistemos savireguliacija – ilgalaikėje perspektyvoje laimės tas, kas turi iš tiesų geresnius, o ne „pro forma“ būdu surinktus darbuotojus.
Net nenusivilčiau nepraėjusi tokio konkurso, nes man tai būtų signalas, kad tokioje organizacijoje forma visame kame bus svarbiau už turinį, kas man asmeniškai tiesiog visiškai ne pakeliui.
Kartais įsižeidusio žmogaus paklausiu: ar tas įžeidimas nebuvo jo galvoje prieš tai, kaip išskrido kažkam iš burnos? Jei iš tiesų nekompleksuotume dėl lyties, amžiaus ar išvaizdos, neadekvatų elgesį nurašytume kaip to žmogaus ar organizacijos problemą ir keliautume savo keliais. Nebent paviešintume, nes galbūt toms organizacijoms nereikalingi ne tik vyresni darbuotojai, bet ir vyresni klientai?
O kraštutiniu atveju, jei organizacinė politika taptų masiškai nepriimtina, gal tai paskatintų su bendraamžiais įsteigti savo verslą, susirinkti tuos „nereikalingus“ klientus ir parodyti „age power“? Taip pat savo sprendimų šalutinio poveikio mažinimu turėtų užsiimti ir pensinį amžių ilginanti valstybė, pavyzdžiui, diskriminacijos pažeidžiamų grupių asmenims ilgiau mokėti bedarbio išmokas. Ką, negalima atlikti studijos, kiek vidutiniškai 45+ amžiaus kvalifikuoti specialistai ieškosi darbo?
Žinome ir valstybių, kurioje yra visiškai priešinga darbo politika – ir net malant visišką sh, sunku prarasti darbą. Tai irgi nėra nei efektyvu, nei socialiai tvaru – jei trūksta darbo vietų jauniems žmonėms, socialinė įtampa dar didesnė.
Problemiškas veiklos srities keitimas
Laura Duksaitė savo straipsnyje apie diskriminacines tendencijas atkreipia dėmesį, kad amžius dažniau tampa problema keičiant sritį, tačiau juk mintys apie srities keitimą, dažną aplankančios 35-36 m., po truputį tampa norma, o nebe išimtimi iš taisyklės?
Nėra abejonių, kad toks sritį pakeitęs vyresnis darbuotojas galbūt stokos patirties ar greitumo, tačiau gali turėti gerokai daugiau entuziazmo ir motyvacijos įvaldyti naujoves, nei jaunas žmogus. Pakelti žmogaus kvalifikaciją yra pats lengviausias dalykas, tuo tarpu asmenybinių ar mentaliteto dalykų taip lengvai neparemontuosite. Dėl to, pavyzdžiui į kai kurias kavines, kur dirba itin jauni žmonės, neturintys elementarių socializavimosi ir klientų aptarnavimo įgūdžių, nebeinu iš principo, užtat labai apsidžiaugiau vienoje kavinėje pamačiusi maždaug savo amžiaus baristą! Jaujieji jo kolegos, beje, skundėsi, kad jis per daug šneka su žmonėmis. Per daug gal ir nesveika, bet kai jaunasis barista, atėjus klientui, net neatsisuka ir nеsiteikia pasisveikint, pasakyti, kad tuoj aptarnaus, o toliau nusisukęs ilgokai kuičiasi – aš nežinau kur žiūri jų darbdaviai!
Kartais vyresni – pranašesni
Te nesupyksta jauni, bet aš esu labai pro-age ir, manau, kad X karta (1965-1980) yra ne tik absoliučiai konkurencinga darbo rinkoje, bet tam tikrais aspektais, kurie vis dar svarbūs korporacijoms – pvz. atsakomybe, lojalumu, patirtimi, lankstumu – netgi pranašesni.
Atrasti sau tinkamą organizaciją yra reikalų nepriklausomai nuo amžiaus. O stereotipus verta kvestionuoti – pirmoje eilėje savo viduje, o tada ir išorėje. Senėjimas lietuviškai galbūt ir skamba kaip degeneracija, tačiau „growing old“ yra sinonimas augimui, brendimui, išminčiai ir judėjimui nuo kiekybės link kokybės. Žinoma, jis pasižymi ir specifine estetika, kurią deramai įvertinti trukdo nebent kultūrinės klišės.
Darbas su savo vidum dažniausiai apsimoka labiau nei išorinis remontas. O kai pasieki pakankamą savęs priėmimo gylį, išmintis ir charizma ima kalbėti už save. Ir renkasi jos, o ne jas!
Jeigu manote, kad mūsų iniciatyva yra prasminga ir reikalinga, padėkite mums augti ir palaikykite mus per Contribee!